Aurelija Dulinskyte: „Olandija tapo visų tautų namais“

Olandai nuo seno garsėjo kaip atvira ir kitataučiams tolerantiška visuomenė. Visgi Lietuvoje pasigirsta istorijų su karčios emigrantų duonos prieskoniu. Todėl šiandien kalbamės apie darbdavių požiūrį į kitataučius su ką tik studijas baigusia ir Olandijoje jau spėjusia apšilti kojas klaipėdiete Aurelija Dulinskytė.

Kas paskatino susikrauti lagaminus kelionei į Olandiją

Vaikinas išvyko į Olandiją ir vis kvietė mane prisijungti. Aš turėjau gerai apmokamą darbą Klaipėdoje, tačiau norėjosi nuotykio, tokio jaunatviško pasispardymo. Taip devynis kartus pamatavus, atsidūriau mažame Olandijos miestelyje. Jau greitai švęsime pirmąsias įkurtuvių metines.

Koks darbdavio požiūris į kitataučius?

Atvykusi iškart pradėjau žvalgytis darbų. Nemokėdama olandų kalbos kreipiausi į kelias agentūras. Jau kitą dieną važiavau į darbą.

Tai buvo nekvalifikuotas darbas, bet laikinai mane tenkino ir toks. Šiuo metu dirbu trijose didelėse gamyklose. Visi darbdaviai yra malonūs. Mokėdamas olandų kalbą gali tikėtis teigiamų karjeros pokyčių. Didelis privalumas – lenkų ir dar trečios kalbos mokėjimas. Olandija – pats kitataučių centras, kuriame namus randa žydai ir musulmonai, juodaodžiai, lenkai ir azijiečiai.

Ar vadovų privengiama, kaip ir Lietuvoje?

Pastebiu, kad Olandijoje, kaip ir Lietuvoje, artėjant vadovui link darbuotojų nutyla telefonų garsai ir juokeliai. Jei padarysi klaidą, ją būtinai pastebės, todėl geriau dirbti savo darbą ir neišsišokti. Kita vertus, kvalifikuotam darbui greičiausiai ši taisyklė negalioja.

Ar lengva įsilieti į kolektyvą? Gal yra temų, kuriomis reikėtų vengti kalbėti?

Jeigu neturi kalbos barjero, bus vieni juokai. Sakoma, kad reikėtų vengti temų apie politiką ir sporto šakas.

Jeigu esi atviras su kitais, būsi visų mylimas ir visus pamilsi. Šių taisyklių stengiuosi laikytis ir džiaugiuosi, nes turiu puikių draugų – kolegų – olandų ir kitų tautų piliečių.

Ar Olandijos darbovietėse populiari „baliukų“ kultūra?

Tikrai taip (šypsosi – autoriaus pastaba). Vyksta iškylos, vakarėliai su šeimomis ar teminiai vakarėliai kolegų apsuptyje. Aš dirbu ne pagal kontraktą, todėl jei praleidžiu pasisėdėjimą su kolegomis, kitą dieną darbe randu piniginę kompensaciją arba mažą dovanėlę („išsaugotų“ saldainių ar kitų mielų staigmenėlių). Labai jauki atmosfera darbe, nors vienoje patalpoje dirba keli šimtai žmonių.

Kas vargina?

Vargina atstumai iš darbo ir iki darbo: kartais tenka važiuoti penkiasdešimt kilometrų dėl trijų valandų darbo. Taip pat negaliu daugiau valgyti sumuštinių. Suprantu, kodėl olandams vakarienė – tikra šventė: juk nereikia kapoti už popierių siaubingesnės duonos. Išlepintieji pastebi dar vieną minusėlį – nepastovų darbo grafiką.

Ar įprasta praktika įsidarbinti per pažįstamus?

Dažnai girdžiu šį klausimą. Jis nesuvokiamas olandui. Jei esi specialistas arba nori dirbti, nueini, prisistatai ir dirbi. Juk už rankos niekas neatves, o jokių pakišų nepriims. Visuomet turėsi pradėti nuo žemiausio laiptelio, kad tave pastebėtų ir įvertintų, tada galėsi kilti ir parodyti, ką sugebi. To Jums ir linkiu.

Ačiū už pokalbį!